Lietuvoje nedirba ir neieško darbo du iš trijų jaunuolių, kuriems nuo 15 iki 24 metų. Tai yra dvigubai daugiau nei pažangiausiose pasaulio valstybėse. Tokiam jaunimo neaktyvumui yra mažiausiai penkios priežastys, kurias būtų nesunku pašalinti.
Pastaraisiais metais ne kartą teko girdėti diskusijas ir susirūpinimą dėl jaunimo nedarbo lygio. Tačiau šios problemos Lietuvoje nėra ir nebuvo. Europos statistikos agentūros „Eurostat” duomenimis, šiuo metu tik 6,6 proc. 15-24 metų amžiaus jaunuolių negali susirasti darbo. Lietuvoje jaunimo nedarbo lygis yra gerokai mažesnis nei ES vidurkis. Deja, mes turime kitą nemažiau opią jaunimo problemą.
Nedarbo lygis apie šios amžiaus grupės veiklą ir problemas pasako ne viską iškalbingesni yra kiti statistiniai rodikliai. Šiuo metu net du trečdaliai jaunuolių yra neaktyvūs darbo rinkoje – nei dirba, nei ieško darbo. Nieko nuostabaus, sakysite, nes tokio amžiaus žmonės turi būti mokyklose, kolegijose ar universitetuose.
Tačiau kitų ES šalių rodikliai rodo, kad kažkas su Lietuvių akytumu darbo rinkoje yra negerai. Štai, pavyzdžiui, 67 proc. Olandijos ir net 76 proc. Islandijos jaunuolių yra aktyvūs darbo rinkoje. Jungtinėje Karalystėje, Danijoje ir Austrijoje beveik du trečdaliai jaunuolių taip pat dirba arba ieško darbo. Akivaizdu, kad šiose valstybėse gyventojų išsilavinimas yra svarbus prioritetas, o jos yra tarp konkurencingiausių pasaulyje. Iš kur atsiranda atotrūkis tarp jų ir Lietuvos? Tam yra mažiausiai penkios priežastys.
Pirma, Lietuvoje moksleiviai mokyklą lankyti pradeda vėliau nei galėtų. Europos švietimo informacijos tinklo „Eurydice” duomenimis, lietuviai mokyklą pradeda lankyti būdami septynerių metų. Palyginimui, Anglijoje, Velse, Škotijoje ir Maltoje mokyklą privaloma pradėti lankyti sulaukus penkerių, o Šiaurės Airijoje – ketverių metų. Tiesa, riba tarp ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo nėra griežta ir skirtingose valstybėse pirmokai ir „darželinukai” gali mokytis tų pačių dalykų. Tačiau Lietuvoje ikimokyklinis ugdymas, deja, nėra privalomas. Be to, vėl deja, jis ne visada sukoncentruotas į kompetencijų ugdymą, o ne šiaip laiko praleidimą.
Antra, Lietuvos moksleiviai per ilgai (ilgiausiai!) atostogauja. Europos Komisijos duomenimis, Vokietijoje, Olandijoje ir JK moksleivių vasaros atostogos trunka 6 savaites. Lietuvoje, Latvijoje ir Turkijoje vasaros poilsis arba neretai dykaduoniavimas trunka 13 savaičių. Tokios ilgos vasaros atostogos būtų pateisinamos, jei jų metu jaunuoliai turėtų pakankamą pasirinkimą įperkamų neformalaus ugdymo alternatyvų. Deja, dažnai taip nėra, ir tėvams neretai vasaros laikotarpis yra papildomas rūpestis – kur palikti ir kaip užimti vaikus, kurių atostogos mažiausiai dvigubai ilgesnės nei tėvų?
Trečia, Lietuvoje dirbtinai ir be reikalo ištęstos ir universitetinės studijos. Lietuva viena iš paskutiniųjų Europoje įgyvendina dar 1999 metais pasirašytos Bolonijos deklaracijos „Europos aukštojo mokslo erdvė” tikslus ir gaires. Beveik visose ES valstybėse bakalauro studijos, tose mokslo kryptyse kur įmanoma, trunka trejus metus, o Lietuvoje ketverius. Magistrantūros studijos daugelyje ES šalių trunka nuo metų iki pusantrų, Lietuvoje beveik visur dvejus metus. Tiesa, įstatymai jau adaptuoti, tačiau realybė išlieka nepakitusi – universitetų pajamos priklauso nuo to, kiek laiko studentas praleidžia mokymo institucijoje, todėl jie nėra suinteresuoti koncentruoti studijų į trumpesnį laikotarpį.
Ketvirta, absoliuti dauguma vidurinę mokyklą baigusių jaunuolių renkasi aukštąjį, o ne profesinį išsilavinimą. Deja, neretai universiteto ar kolegijos diplomą gavę jaunuoliai darbo rinkoje dirba darbus, kuriems reikia profesinio, o ne universitetinio ugdymo. Prestižo ir statuso kriterijus nusveria praktiškumą. Be to, baigę bakalauro studijas lietuviai skuba ne įgyti praktinės patirties ir suvokti, kur reikia gilinti žinias, bet tęsia studijas magistrantūroje. Neretai magistrantūros studijų programos atkartoja pirmos pakopos studijas, sukurdamos nedaug pridėtinės vertės.
Galiausiai, studijos Lietuvoje retai yra suderinamos su dalyvavimu darbo rinkoje. Mažiau nei dešimtadalis jaunuolių Lietuvoje tuo pačiu metu ir mokosi, ir dirba. Palyginimui, šias dvi veiklas derinančių jaunuolių Olandijoje, Šveicarijoje ar Danijoje yra apie 40 proc. Blaškymasis studijų metu gal nėra gera idėja, tačiau pažangiausių ir turtingiausių pasaulio valstybių patirtis rodo, kad studijos ir darbas gali būti suderintos ir papildyti vienas kitą. Šiuo metu studentų praktika įmonėse išlieka formali, ir jos trukmė yra per maža tam, kad būtų galima gauti apčiuopiamos naudos.
Nekyla abejonių, kad XXI amžiuje kaip niekada anksčiau kokybiškas išsilavinimas lems žmogaus asmeninę ir profesinę sėkmę. Tačiau, priešingai nei praeityje, vis daugiau galimybių mokytis ir tobulėti bus galima už formalaus ugdymo institucijų ribų. Nuotolinio mokymosi platformos jau dabar leidžia nemokamai išklausyti geriausių pasaulio universitetų paskaitas. Geriausi darbdaviai ne tik įgalina, bet ir skatina ar net reikalauja iš darbuotojų nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo.
Nėra tokio dalyko, kaip perteklinis išsilavinimas. Visos žinios, kiekvienas naujas gebėjimas padeda tapti įdomesniu, naudingesniu ir pilnavertišku visuomenės nariu. Tačiau perteklinis studijavimas įmanomas – žinių ir įgūdžių kaupimas yra laikui imli veikla, ir turi alternatyviuosius kaštus. Dirbtinis jaunuolių užlaikymas mokymo institucijose, pasiūlančiose mažėjančią ribinę naudą, atima iš jų galimybę mokytis ir tobulėti darbo vietoje. Tai ypač svarbu valstybėje, kurioje vis sparčiau traukiasi darbingo amžiaus gyventojų skaičius, ir vis labiau trūksta kvalifikuotų darbuotojų.
Nerijus Mačiulis
„Swedbank” Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
