XX amžius
Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. kovo 17 d.–21 d., Klaipėdą buvo užėmusi Rusijos imperijos kariuomenė. Pagal Versalio sutartį (1919 m.) miestas ir Klaipėdos kraštas buvo perduotas Antantės valdymui. Antantės valstybių vardu nuo 1920 m. vasario 15 d. Klaipėdos kraštą valdė Prancūzijos atstovas. 1923 m. Lietuvos vyriausybei ir Lietuvos Šaulių Sąjungai inscenizavus Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, miestas 1923 m. sausio 15 d. buvo užimtas ir netrukus formaliai prijungtas prie Lietuvos Respublikos.
Tapusi vieninteliu Lietuvos uostu Klaipėda iš miško uosto ėmė darytis žemės ūkio gaminių (mėsos, sviesto, javų, pluošto) eksporto ir pramonės gaminių (mašinos, trąšos, akmens anglis, benzinas, žibalas) importo uostu. Nuolat didėjo bendras į Klaipėdą įplaukusių ir išplaukusių laivų tonažas.
Lietuvos valdymo metais daugiausiai buvo investuojama į Klaipėdos uosto modernizaciją. Pastatytos naujos krantinės, prekybos baseinas (1930 – 1932 m.). Ūkio monopolijos „Maistas“, „Pieno centras“ įsteigė savo filialus, pastatė sandėlius, „Lietuvos eksportas“ Smeltėje įrengė mėsos fabriką su didelėmis šaldyklomis ir elevatoriais. Atsikėlusių žydų iš Lietuvos kapitalo dėka 1925 m. buvo atidaryta didžiausia Lietuvoje „Klaipėdos“ tekstilės įmonė, 1928 m. – verpalų fabrikas „Liverma“. Braudamasi į miesto ekonomiką, 1935 m. valstybė perėmė bendrovę „Bisdom und Zoon“, valdžiusią du faneros fabrikus bei subsidijavo celiuliozės ir popieriaus fabriką. Tai buvo dvi didžiausios krašto įmones. Be to, 1924 – 1932 m. Lietuva geležinkeliu sujungė Klaipėdą su šalies geležinkelių tinklu (geležinkelis Telšiai–Klaipėda), o 1938 m. buvo baigtas tiesti Žemaičių plentas, sujungęs Klaipėdą su Kaunu.
4 dešimtmetyje Lietuvos pastangos sulietuvinti didžiąja dalimi vokišką Klaipėdos miestą pagyvino kultūrinį Klaipėdos gyvenimą. 1934 m. buvo surengta pirmoji Jūros šventė, įsteigtas Prekybos institutas, ruošęs specialistus uostui, prekybai ir pramonei, pastatyti nauji lietuviškos Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmai, 1935 m. įkurtas Respublikos pedagoginis institutas, iš Šiaulių atkelta lietuviška teatro trupė, 1936 m. pastatyta lietuviško radijo stotis. Be to, lietuvių darbininkams buvo pastatyti nauji gyvenamųjų namų kvartalai. Tačiau šis Lietuvos skverbimasis į Klaipėdą nuėjo perniek, kai 1939 m. kovo 22 d. Lietuvos vyriausybė priėmė Vokietijos ultimatumą ir grąžino jai Klaipėdos kraštą.
Kitą dieną miestą užėmė Trečiojo Reicho kariuomenė. Propagandiniais sumetimais pasveikinti klaipėdiečių sugrįžus tėviškėn į miestą atvyko kreiseriu „Deutschland“ Adolfas Hitleris. Klaipėdą turėjo palikti dauguma lietuvių ir žydų. 1939 – 1945 m. miestas buvo Vokietijos Reicho dalis, nuo 1939 m. jame veikė povandeninių laivų mokomoji flotilė. Vokietijai užpuolus SSRS, 1941 m. birželio 22 d. Klaipėda buvo bombarduojama sovietų aviacijos. SSRS kariuomenei puolant Rytų Prūsijos kryptimi, senieji Klaipėdos miesto gyventojai 1944 m. rudenį buvo per Kuršių neriją priverstinai evakuoti į Vokietiją (po karo grįžo tik labai menkas jų nuošimtis). Per sovietų aviacijos bombardavimus 1944 m. spalį buvo sugriautas miesto centras. Atsitraukdamos, trys Reicho armijos divizijos užminavo strateginius objektus, susprogdino tiltus, uosto įrenginius. 1945 m. sausio 28 d. rytą į apleistą Klaipėdą įžengė Raudonoji armija. Karinėje komendantūroje tą dieną buvo užregistruoti tik 28 mieste likę civiliai gyventojai. Iš viso per karą Klaipėdoje sugriauta apie 60 proc. namų, teliko 6 senieji gyventojai.
Evakuavus beveik visus senuosius miesto gyventojus, miestas neteko senosios septynių šimtmečių vokiečių – lietuvių koegzistencijos tradicijos. Iki 7-8 dešimtmečių sandūros naujoji Klaipėda naujakurių iš visos SSRS buvo kuriama nepaisant miesto istorijos arba priešpriešinant save jai. Kelis pirmuosius pokario dešimtmečius Klaipėda atliko iš esmės ekonominės SSRS provincijos, su itin išvystyta žvejybos pramone, vaidmenį. 1986 m. ėmė veikti tarptautinė perkėla Klaipėda–Mukranas.
8-ojo dešimtmečio pr. suaktyvėjo meninis, humanitarinis gyvenimas, miesto vadovų iniciatyva Klaipėdoje buvo įkurdinti Lietuvos aukštųjų mokyklų fakultetai, kurių pagrindu 1991 m. įkurtas Klaipėdos universitetas, rugpjūčio 23 dieną nugriautas Lenino paminklas. 1992 m. patvirtintas atkurtas Klaipėdos herbas. 1997 m. įkurta Klaipėdos laisvoji ekonominė zona. 2001 m. patvirtintas plėtros strateginis planas.
Nuo pirmųjų mūsų eros amžių dabartinės Klaipėdos teritorijoje lokalizuojamos kuršių gyvenvietės. Miesto pradžia laikomi 1252 metai. Tuomet Dangės upės žiotyse Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas nusiaubė gyvenvietę ir jos vietoje pastatė Memelburgo pilį, prie kurios kūrėsi miestas. 1258 m. suteiktos Liubeko miesto teisės. Klaipėda planuota kaip Kuršo regiono ir vyskupystės centras, bet faktiškai juo niekad netapo dėl nuolatinių aplinkinių genčių puldinėjimų.
Klaipėdos vardas (Caloypede) pirmąkart minimas Vytauto laiške 1413 m., kuriame politiniais sumetimais teigiama, esą miestas pastatytas žemaičių žemėje (iš tiesų – Pilsote, kuršių teritorijoje). 1422 m. Melno taika baigė ilgą konfliktą tarp Vokiečių ordino ir LDK (Klaipėda išliko vokiečių rankose), kuris trumpam atsinaujino tik Trylikos metų karo metu, kai 1455 m. miestą buvo trumpam užėmusios žemaičių pajėgos. 1475 m. miestui suteikta Kulmo teisė. Iki XVI a. 2-osios pusės kariniais sumetimais Klaipėdoje nebuvo leidžiama mūrinė statyba.
Melno taikos sutartimi nustačius nuolatinę sieną tarp Ordino ir Lietuvos, prasidėjo aktyvesnis Klaipėdos apylinkių apgyvendinimas. Vokiečių pirkliai taikos metu jau galėjo keliauti į Lietuvą, naudotis Žemaitijos vandens keliais, todėl XVI a. Klaipėda itin sparčiai vystėsi. Atsirado pirmieji amatų cechai, buvo įsteigta pirklių gildija, prasidėjo laivų statyba ir jūrų prekyba. Nuo XVIII a. vidurio anglų pramonininkų ir prekybininkų dėka Klaipėda tapo didžiausiu regiono medienos eksporto uostu.
Vokiečių ordino valstybei žlugus, nuo 1525 m. Klaipėda priklausė Prūsijos hercogystei, nuo 1701 m. – Prūsijos karalystei. 1540 m. beveik visas miestas sudegė, po gaisro susiformavo stačiakampis senamiesčio gatvių tinklas. 1595 m. prijungtas Krūmamiestis. Iki 1620 m. mieste veikė lietuvių ir vokiečių evangelikų bažnyčios, kūrėsi anglai, olandai, škotai, danai, švedai. 1629 – 1635 m. miestą valdė Švedija, o Septynerių metų karo metu 1757 – 1762 m. – Rusijos imperija. 1722 m. prijungtas Frydricho miestas (vok. Friedrichstadt, iki 1693 m. vad. Odų priemiestis). 1725 ir 1731 m. pastatytos pirmosios pramonės įmonės – odos dirbtuvės. Napoleonui sumušus Prūsiją, 1807 – 1808 m. Klaipėda buvo Prūsijos karaliaus šeimos ir karališkojo dvaro rezidencijos vieta, faktiškai – laikinoji Prūsijos sostinė. 1856 m. prijungtas Vitės priemiestis. 1871 m. kartu su Prūsija tapo Vokietijos imperijos dalimi.
1900 m. prie Klaipėdos prijungta Smiltynė, 1918 m. – Smeltė ir Bomelsvitė. 1904 m. ėmė kursuoti elektrinis tramvajus. Pagal Versalio sutartį (1919 m.) miestas ir Klaipėdos kraštas 1920 m. perduotas Antantės valdymui. Klaipėdoje įsikūrė prancūzų karinis garnizonas. 1923 m. Lietuvos vyriausybei parėmus Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, Klaipėdos kraštą užėmė Lietuva ir miestas 1923 m. sausio 15 d. prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Klaipėdos kraštą Lietuvai pripažino ir Tautų Lygos ambasadorių konferencija (pagal specialiai 1924 m. sudarytą Klaipėdos krašto konvenciją).
Miestas, kartu su Klaipėdos kraštu, Lietuvos Respublikoje tarpukario metais sudarė autonominę teritoriją, kurios statusą apibrėžė Lietuvos ir Europos didžiųjų valstybių 1924 m. pasirašyta Klaipėdos konvencija. Lietuvos vyriausybei priėmus Vokietijos ultimatumą 1939 m. kovo 23 d. miestą užėmė nacistinė Vokietija.