Kai apie galimai artėjančias problemas ekonomikoje prabyla mūsų politikai, tai dar toli gražu ne priežastis nerimauti. Per 22 metus mes jau pripratome, kad šios problemos yra nuolatinės ir besikartojančios. Netgi drįsčiau teigti, kad kuo mažiau bandoma reguliuoti ūkį ir finansus „iš viršaus“, tuo sėkmingiau piliečiai ir verslas savaime susitvarko su sunkumais.
Daug blogiau, kuomet apie galimą apokalipsę kalba toks žmogus kaip N. Roubini. Net jei įvyks stebuklas ir šis garbingas Niujorko universiteto ekonomikos profesorius, FRS ir TVF konsultantas suklys, daug saugiau būtų vis tik tikintis geriausio ruoštis blogiausiam.
Niekuomet nebuvau didelis šio ekonomisto gerbėjas, nes jo siūlymai dar glaudžiau integruoti eurozonos bankus, išleisti bendras euro-obligacijas ir apskritai daryti viską siekiant išsaugoti dabartinę finansinę sistemą kaip tik yra tai, ko nereikėtų siekti. Na, be abejo, jei nesate patys šios finansinės sistemos dalis.
Šį kartą būsiu ciniškai savanaudis, ir nors profesorius mato grėsmę tame, kad besivystančios ir periferinės valstybės judės link, jo supratimu, ydingo valstybinio kapitalizmo modelio ir taip lėtins globaliosios ekonomikos atsigavimą, bandysiu teigti, kad mums kaip tik nėra didelio stimulo aukotis vardan globalios finansinės sistemos.
Visai neseniai Islandijoje įvyko tai, apie ką laisvarinkinio sukirpimo ekonomikos gerbėjai net nenori kalbėti garsiai. 2008 m., finansinės krizės pradžioje, Islandija tikrąja to žodžio prasme bankrutavo. Šalis, kuri mažiau nei per dešimtmetį „neregėtai suklestėjo“ privatiems bankams pritraukus investuotojų (pagrinde Olandijos ir Didžiosios Britanijos) pinigus, vieną dieną buvo priversta perimti prasilošusių bankų likučius. Ir čia pagal visuotinai priimtą modelį pasipylė raginimai kreiptis vadinamosios pagalbos ir gelbėti bankus, o tiksliau – investuotojų pinigus, perkeliant bankų problemos visiems šalies piliečiams. Ir ko gero viskas taip ir būtų įvykę , tačiau nepaisant šiurkštaus britų ir olandų spaudimo, referendumo metu islandai atsisakė prisiimti bankų pridarytas skolas, juolab, kad tie pinigai niekuomet pačioje Islandijoje investuoti nebuvo. Bankininkai, įvėlę islandus į skolų žaidimą, pabėgo iš šalies ir jiems iškeltos bylos. Nuo to laiko mes ir nebegirdime apie Islandiją. Kodėl?
Nes islandų pavyzdys labai praverstų dabar ispanams, kuriems reikės garantuoti 100 mlrd. eur. saugumą, kurie skiriami jų bankų gelbėjimui.
Kaip šioji patirtis gali mums pasitarnauti?
Na, pradėkime nuo pradžių. Lietuvos, t.y. biudžetų, įmonių ir piliečių pinigai šiuo metu yra svetimose rankose. Po SNORO bankroto paaiškėjo, kad be jų gali likti ne tik eiliniai mirtingieji, bet valstybinės įmonės ir net savivaldybės. Kaltųjų de-facto kaip ir nėra. Nėra ir pačių pinigų, kurie greičiausiai sėkmingai kelia Vietnamo ar kokios kitos besivystančios, bet pelningos šalies ekonomiką. Mes nedisponuojame savo finansais ir net neturime kur juos tinkamai saugoti savo šalies viduje. O mums reikės ir pinigų, ir jų paskirstymo mechanizmo, jei tektų daryti tai, apie ką rašysiu toliau.
Taigi, tarkime padėtis iš tiesų pasidaro grėsminga. Ir taip didelis Lietuvos nedarbas dar labiau padidėja. Vietiniai bankai, o tiksliau – užsienio bankų filialai negauna pajamų dėl vis didėjančio klientų nemokumo, o ir likusias lėšas priversti pervesti nuo naujos globaliosios krizės kenčiantiems motininiams bankams. Griūna ne pavienės įmonės, o ištisos ūkio šakos. Ir štai čia aš vėl sugrįšiu į 2008 m. įvykusią statybos sektoriaus griūtį.
Ar tuomet buvo galima išvengti dešimčių statybinių ir dar didesnio skaičiaus subrangovinių įmonių žlugimo? Taip. Ar galima buvo į gatvę neišmesti tūkstančių dirbančiųjų? Taip. Be abejo, buvo pasmerktosios įmonės, kurių žlugimas dėl prisiimtos nepamatuotos rizikos buvo neišvengiamas, tačiau tokio tragiško sektoriaus finalo nebūtų buvę, jei valstybė įvykdytų intervencines priemones.
Dar kartą prisiminkime padėtį. Daugiabučių statyba kainuodavo vystytojui (piko metu) 1200-1500 lt/m2. Tuo tarpu pardavimo kaina retai kada būdavo mažesnė nei 5000 lt/m2. Nuostabus verslas, nešantis virš 300 proc. pelno, kuriam skolino tie patys bankai, į kurį nepaisant nuolat kartojamų mantrų apie „burbulą“ palankiai žiūrėjo vyriausybė. O trūko visai mažai. Reikėjo valstybinės intervencijos, kuria galėjo tapti, pvz., valstybinio nuomojamo būsto programa. Be abejo, tai būtų peilis į paširdžius ir nuo viršpelnių tuomet tukusiems NT verteivoms ir beveik be garantijų jiems pinigus skolinusiems bankams. Ir ne tik spekuliantams, skolinusiems, bet ir išplėtusiems būsto ištroškusių skolininkų gretas iki beveik kiekvieno norinčio. Paskola 40-čiai metu? Ne problema.
Rašau ir matau, kaip „laisvarinkininkams“ plaukai piestu stojasi. Juk tai taip nekapitalistiška. Bet kai ant svarstyklių padėta kelių dešimčių spekuliantų gerovė ir kelių tūkstančių paprastų piliečių likimai ir galimybė išvengti didelės griūties, tai mano simpatijos akivaizdžiai pastarųjų pusėje. Teko skaičiuoti, kad į beverčius Valdovų Rūmus sukišta tiek, kiek būtų pakakę pastatyti ir įrengti 2088 šeimyninius butus. Dar mažiausiai pusė tiek palaidota po Nacionalinio Stadiono griaučiais. O juk pradėjus tokią programą tuomet, mes jau šiandien turėtume naujas statybas iš sugrįžtančių pinigų.
Šiek tiek daugiau sustojau ties statybomis tam, kad parodyčiau, jog tikslinė valstybės investicija būtų teigimas žingsnis. Bet ką daryti, jei krizė vis tik visuotinė ir gatvėse atsiduria dešimtys tūkstančių žmonių? Čia jau atsukime laiką dar atgal ir pažiūrėkime, kaip JAV vadavosi iš Didžiosios depresijos gniaužtų.
Nepaisant milžiniško Wall Street’o spaudimo, F.Ruzvelto dėka Amerika ne tik suteikė darbą eilėse prie sriubos stovėjusiems. Tuomet keliais ir geležinkeliais buvo pagaliau sujungti šalies rytai ir vakarai, tuomet buvo sukurtas tikrasis šalies pramoninis stuburas, kuris jai pasitarnavo jau Antrojo pasaulinio karo metu.
Mobilizacinė ekonomika – atmetanti visus laisvarinkinio liberalizmo „dėsnius“ , leidžianti palikti ekonomiškai aktyviais didžiąją dalį šalies piliečių. Tai vienintelis iki šiol žinomas priešnuodis didžiųjų kapitalizmo krizių atveju. Lietuva tam tinkama šalis. Mes neturime užsienio darbininkų, todėl visi pinigai, pasiekę dirbančiuosius, ir liks čia.
Tačiau jai reikia alternatyvaus finansinio aptarnavimo nei krizės metu griūnantys bankai.
Ir štai čia aš ir vėl grįžtu prie prarasto šanso. Kaip 2008 m. buvo nepasinaudota galimybe sušvelninti krizę stimuliuojant realų sektorių, taip 2011 m. nepasinaudota puikia galimybe įkurti Valstybinį Komercinį Banką. Kažkada toks bankas buvo sunaikintas nusikalstamu būdu, tačiau jo būtinybė, ypač dabar, kuomet Lietuvos Bankas yra ribotas savo veiksmuose, nekviescionuotina. Taigi SNORAS tinkamai nacionalizuotas ir galėjo būti po bankroto transformuotas į naująjį VKB. Jame turėtų atsidurti ir visų biudžetinių įstaigų ir valstybinių įmonių lėšos. Taip pat per jį ir tik per jį turėtų būti tvarkomi visi piliečių ir valstybės finansiniai santykiai. Taip pat jame savo santaupas ir einamąsias sąskaitas galėtų turėti ir fiziniai asmenys ir verslo įmonės.
Būtent Valstybinis Komercinis Bankas ir būtų įrankis, per kurį reikalui esant būtų finansuojami statybos, infrastruktūros ir kiti visuomenės labui vykdomi projektai.
O ką daryti krizės metu su komerciniais bankais, tiksliau – su svetimų bankų filialais? Tegul jie ir gyvena pagal laisvosios rinkos dėsnius. Užsidarys? Ir gerai. Tai bus mažesnis nuostolis, nei ispanų pavyzdžiu prisiimti įsipareigojimus jiems gelbėti. Mokykimės iš islandų.
Vitalijus Balkus
Palangos.info
